Dabar mažai kas prisimena Viktorą Geraščenką. Sovietinio ekonomikos planavimo laikais išsilavinimą įgijęs Rusijos centrinio banko po 1991 metų vadovas apie tikruosius pinigus mokėsi lėtai. Tai buvo brangiausias ekonomikos mokymasis istorijoje, ir už jį susitraukus santaupoms sumokėjo rusai.

Karas Ukrainoje patvirtino Rytų Europos šalių nerimą. Ar dabar joms pavyks įtikinti globaliuosius Pietus dėl Rusijos imperializmo?

Kuo arčiau Rusijos atsiduriate, tuo aiškesnis vaizdas. Per praėjusį savaitgalį Taline vykusią Lennarto Meri konferenciją, kasmetinį saugumo renginį, pavadintą gerbiamo pirmojo šalies prezidento vardu, išryškėjo nesusipratimų ir įžvalgų.

Nuomonė

Tokių, švelniai tariant „žiopliukų“ iš 60 šalies savivaldybių net šeštadalis. Institucijos, kurios turėtų griežtai laikytis įstatymų, jų, pasirodo, net neskaito. Pakeitus priesaikos tekstą, vis tiek vadovautasi senuoju, nes jis (toks paaiškinimas) nebuvo keistas daugelį metų. Šaukiami iškilmingi posėdžiai, sveikinimai, dovanos ir gėlės, fotonuotraukos, net kuriamas ir transliuojamas filmukas – iš politikų veiksmų, kurie nelegalūs.

Ar Britanija palaikys nervingus rytiečius, ar mieguistus vakariečius? Tokią dilemą kelia tarp mūsų sąjungininkų besiformuojantys nesutarimai dėl karo Ukrainoje. Daugumai Vakarų Europos šalių svarbiausias prioritetas – sulaikyti ir valdyti konfliktą. Rusijos kaimynėms tai yra egzistencinė kova, kurią reikia ryžtingai laimėti. Negali būti ir viena, ir kita.

Rusijos pavasario puolimas įstrigo. Netrukus ateis Ukrainos kontrpuolimo metas. Karinės nesėkmės padidins Kremliaus politinius sunkumus. Anksčiau ar vėliau Rusijos sistemos suinteresuotieji subjektai atsisakys Vladimiro Putino, apkaltins jį dėl karo ir skausmingų sąlygų, kuriomis jis baigsis, ir grįš prie savo pagrindinės veiklos – melo ir vagysčių.

Dideli lūkesčiai ir nuviliantys rezultatai. Tokia yra čekų istorija nuo 1989-ųjų Aksominės revoliucijos. Tas pasakiškas epizodas (kurio liudininku buvau kaip jaunas užsienio korespondentas) ne tik atvedė Vaclavą Havelą į Prahos pilį. Jis padėjo pamatus aktyviai pilietinei visuomenei ir šalies reintegracijai į Europos pagrindinę srovę. Tačiau tai taip pat buvo pradžia trijų dešimtmečių politinės ir ekonominės sofistikos, kurios pavyzdys – dvi nepastovaus, prieš Vakarus nusiteikusio Milošo Zemano kadencijos prezidento poste ir, regis, nesustabdoma oligarcho ir populistinio politiko, buvusio ministro pirmininko Andrejaus Babišo karjera.

Oligarchinis režimas, kilus gatvės protestams, dreba, o vėliau, remiamas Maskvos, žiauriai susidoroja su protestuotojais. Tokį scenarijų jau matėme: po 2020 metų rinkimų klastojimo Baltarusijoje ir Kyjive per 2014 metų Maidano sukilimą prieš korumpuotą ir išdavikišką Viktoro Janukovyčiaus valdymą. 

Prognozuodami naujuosius metus, pirmiausia turėtume įvertinti, ko išmokome per praėjusius. Viena iš svarbiausių pamokų yra ta, kad Kremlius yra silpnesnis, nei manėme. Jo karo mašina palūžo mūšio lauke. Jo propagandos aparatas negali paaiškinti, kodėl. Jo sprendimų priėmėjai negali ištaisyti klaidų. 

Reikšmingi įvykiai ir krizės yra svarbūs ne tik dėl tiesioginio poveikio visuomenei bei keliamos grėsmės jos vertybėms. Jie gali būti išnaudoti kaip galimybės peržiūrėti egzistuojančias taisykles ir rutinas bei keisti jas taip, kad taptume atsparesniais ateities krizėms. Tačiau tokiems pokyčiams reikia lyderystės ir kitų tinkamų sąlygų.

Prezidento Volodymyro Zelenskio prieššventinė kelionė į Vašingtoną žymi naują etapą kantriame, varginančiame ir vis dar nebaigtame Ukrainos išorinio pasaulio mokyme. Šiais metais ukrainiečiai vieną po kito griovė nusistovėjusius įsitikinimus. Šalis, padalinta į „ukrainakalbius“ ir „rusakalbius“? Nebėra. Korumpuota, oligarchinė valstybė, valdanti apatiškus gyventojus? Nebėra. Nacių nostalgijos bastionas? Nebėra. Kareiviai mėgėjai, nemokantys naudotis šiuolaikiniais ginklais? Nebėra. Beviltiškai nepajėgus pareigas eiti šoumenas prezidentas? Nebėra.

Artėjant Kalėdoms pamatykite šiuolaikinį stebuklą. Šventės scena – tai pažangi šalis, kur susiklostė sąlygos, kurios mūsų seneliams atrodytų nepakeliamai primityvios. Geriausiu atveju elektros, šilumos, vandens ir kanalizacijos nebuvimas vargina ir žemina. Blogiausiu atveju – tai mirtina. Seni, ligoti, neįgalūs ir kiti pažeidžiami žmonės tyliai miršta nuo šalčio, streso ir sveikatos priežiūros sistemos sutrikimų. Tačiau kol kas kovinė dvasia stebuklingai nesumažėjo. Ukraina kovoja toliau.

„Dabar yra metas siekti taikos Ukrainoje“, – tokią tezę praėjusią savaitę aptariau Londono centre vykusiuose „How To Academy“ debatuose. Mano oponentai buvo du britų apžvalgininkai – Peteris Hitchensas ir Mary Dejevsky. Mano sąjungininkė buvo ukrainiečių žurnalistė Svitlana Morenec.

Estijos ministrė pirmininkė Kaja Kallas teigia, kad nėra mandagu sakyti: „Aš jums sakiau.“

Karai baigiami susitarimais, o šie pasiekiami per diplomatiją. Per aštuonis besitęsiančio Rusijos puolimo Ukrainoje mėnesius ši tradicinė išmintis patyrė smūgį. Tačiau žiemai artėjant galima tikėtis, kad pasigirs daugiau balsų, saugiai nutolusių nuo mūšio lauko ir siūlančių, kad atėjo metas kalbėtis apie taiką. Pirmasis Rusijos invazijos į Ukrainą etapas 2014–2015 metais baigėsi Minsko susitarimais. Kažkas panašaus neabejotinai galėtų suveikti ir vėl.

Karas Ukrainoje išryškina tiek NATO tikslą, tiek trūkumus. Ištisus dešimtmečius Rusijos grėsmę smarkiai nuvertindavusiam Aljansui reikalingi nauji planai, nauji pajėgumai, naujos vadovavimo struktūros, nauji įsipareigojimai ir naujas mąstymas. O artėjant 2023 metais Vilniuje vyksiančiam NATO viršūnių susitikimui, organizacijai reikia naujo lyderio. Dabartinis Aljanso generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas paliks šį postą 2023-iųjų rugsėjį ir pradės vadovauti savo gimtosios Norvegijos centriniam bankui. Kas jį pakeis?

Kažkada tai buvo trofėjus, o dabar – spąstai. Savaitgalio ataka ant tilto per Kerčės sąsiaurį verčia jaustis nejaukiai kiekvieną rusą, gyvenantį okupuotame Krymo pusiasalyje. Įkyrūs ukrainiečių provincialai nėra jau tokie juokingi. Jie pasirodė esą klastingi, galingi priešininkai, galintys smogti per atstumą ir, regis, norintys tai padaryti.

Vladimiras Putinas negali laimėti. Bet Ukraina gali. Vieninteliai klausimai – kada, kokia kaina, kokiu mastu ir kas nutiks po to. Toks yra verdiktas po septynių mėnesių kruviniausio ir destruktyviausio karo, kokį Europa yra patyrusi nuo 1945-ųjų. Ukrainos kariuomenė jau yra didesnė ir efektyvesnė už Rusijos. Ji stiprėja su kiekviena diena. Kremliaus ginkluotosios pajėgos, demoralizuotos (tiesiogine prasme) dėl blogo vadovavimo, nevykusio planavimo ir prastos logistikos, byra mūsų akyse.

Nuo 1991 metų didžiausia Vakarų silpnybė santykiuose su Rusija yra nusiraminimas: dėl Kremliaus tikslų, jo ryžto juos pasiekti, laisvų visuomenių pažeidžiamumo prieš ginklu paverstą dezinformaciją ir nešvarius pinigus. 

Pastaroji savaitė Vladimirui Putinui buvo siaubinga. Mūšio lauke Ukraina švenčia laimėjimus, o užpuolikų pergalės nematyti. Dar blogiau nei karinės nesėkmės yra diplomatinės skerdynės. Pasaulio lyderiams susirinkus Londone į karalienės Elizabeth II laidotuves, smarkiai pabrėžta Rusijos tarptautinė izoliacija.

Įsivaizduokit, kad Trečiasis Reichas ne žlugo pralaimėjęs, bet liko gyvuoti dar dešimtmečiams. Po Hitlerio mirties jame įvyksta dalinės reformos, o paskui prasideda sąstingis. Devinto dešimtmečio viduryje į valdžią Berlyne ateina nacių biurokratas iš provincijos Michaelis Gorbachas. Iškalbingas ir energingas veikėjas bando reformuoti žlungančią nacių sistemą, pasitelkdamas "Öffenheit“ ir „Umbau“. Išvertus iš vokiečių kalbos, tai būtų vadinama „viešumu“ ir „pertvarka“, o rusiškai – „glasnost“ ir „perestroika“.

Nuo jo užėmimo 2014 metais Krymas buvo geopolitinis trofėjus ir turizmo magnetas. Dabar – nebe. Ukrainiečių pajėgos smūgiuoja karinėms bazėms Rusijos okupuotame pusiasalyje. Kai kurios atakos pavyksta, kitas, regis, sužlugdo smarki priešlėktuvinių sistemų ugnis Bet kokiu atveju, bauginantys sprogimai tirpdo Rusijos nenugalimumo įspūdį ir gadina atostogų nuotaiką. Turistai ištisomis miniomis traukia namo.

Komo ežero pakrantėje didžiausias karas Europoje per pastaruosius 75 metus atrodo labai tolimas. Nerūpestingi, kosmopolitiški ir lengvai pinigus taškantys svečiai iš Rusijos būriuojasi baruose ir paplūdimiuose. Ten esama ir ukrainiečių, bet dauguma jų sunkiai dirba. Viena pabėgėlė, triūsusi mūsų viešbutyje, mėnesį praleido rūsyje, kol galiausiai pabėgo į Italiją. Ji sakė, kad džiaugiasi grynu oru ir galimybe vėlų vakarą vienai pareiti namo.

„Visiškai beatodairiškas“ – taip „The New York Times“ žurnalistas Tomas Friedmanas apibūdino Nancy Pelosi vizitą į Taivaną. Kai Jungtinės Valstijos užsiėmusios Ukraina, kam provokuoti žemyninės Kinijos vadovybę nereikalingu įžeidimu? Įniršusio Pekino reakcija į Atstovų Rūmų pirmininkės kelionę, įskaitant provokuojančias karines pratybas, kurios gali reikšti visišką savarankiškos salos blokadą, tarsi pabrėžia šią žinią.

Applebaum? Snyderis? Belton? Arba galbūt Dostojevskis ar Solženicynas?

Putino karas Ukrainoje pavėluotai sužadino smalsumą, kokia yra Kremliaus vadovybė ir kaip ji priima sprendimus.

Vakarai pateko į keblią padėtį dėl didelių energijos kainų ir menkos pasiūlos. Kadangi gamtinių dujų eksportas sudaro tik 2 proc. Rusijos BVP, Kremliui ši sritis nėra Achilo kulnas. Tačiau dujų importas kritiškai svarbus klientams, pavyzdžiui, Vokietijai. Ten savivaldybės jau imasi taupyti šildomų plaukimo baseinų sąskaita. Ir bus dar blogiau. Žiemą planuojamų tiekti dujų kainos – septyniskart didesnės negu ilgametis vidurkis.

Praeitą savaitę sakiau kalbą per kassavaitinę ukrainiečių demonstracija prie Vaitholo Londono centre. Pasiuntėme įtaigią žinią – ukrainiečiai kovoja ir žūva ne vien dėl savo šalies, bet ir dėl visuotinių vertybių bei visos Europos saugumo. Mes jiems skolingi. Galime ir privalome nuveikti daugiau.

Įsivaizduokit siaubo sceną Kremliuje: Vladimiras Putinas sušaukia savo artimiausios aplinkos narius.

Paaiškinkite 1634 metų Polianovkos taikos svarbą. Kas 1704 metais įvyko Narvoje? Kas Maskvoje 1920-aisiais pasirašė taikos sutartį ir kodėl tai svarbu dabar?

Medaus mėnuo tiek ir tetruko – toks yra Lietuvos užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio niūrus vertinimas. Rusijos karo prieš Ukrainą ankstyvosiomis savaitėmis trumpai buvo susidariusi regimybė, kad lengvabūdiškos, arogantiškos, neišmanėliškos ir godžios „senųjų Vakarų“ šalys iš tikrųjų atsibudo dėl Rusijos keliamo pavojaus ir yra pasiruošusios priimti jam atremti reikalingų sprendimų bei aukų.

Saviapgaulė būdavo Vakarų mąstysenos apie Baltijos jūros regioną leitmotyvas. Nuo šio regiono atitolusių veikėjų indėlis buvo grindžiamas įsitikinimu, kad simboliniai priešakiniai daliniai apsaugotų jas nuo Rusijos agresijos. Jeigu tik šioms pajėgoms būtų sukeltas pavojus, iškart būtų atsiųsta pastiprinimų; prireikus prieš Rusiją galėtų būti nukreipta visa Vakarų aljanso galia, kad būtų išvaduotos užkariautos teritorijos.