Mano tėvelis, Aleksandras Sakas, (1908-1998), prieškaryje dirbo Kaune leisto krikščioniško laikraščio „Darbininkas“ techniniu redaktoriumi.
1937 metais jis lankėsi Renave (Mažeikių r.) per čia vykusias misijas. Iš tos kelionės šeimos albume liko nuotrauka.
Gražus, gontais dengtas pastatas, turbūt klebonija. Kunigo Juozo Dakinevičiaus paskutinieji darbo mėnesiai Renave, kur nuo 1931 metų klebonaudamas baigė užtrukusią naujos Renavo bažnyčios statybą. Klebonija taip pat nauja, pastatyta iš išardytos senosios bažnyčios medienos. 1937 metų rugsėjį kun. Juozas Dakinevičius išvyko į kitą paskyrimo vietą – Laukžemę.
Žinių apie Renave 1937 metais suruoštas misijas kol kas nepavyko rasti. Tų metų birželį krikščioniški laikraščiai „XX amžius“ (1937-06-11) ir „Darbininkas“ (1937-06-19) išspausdino Aleksandro Sako rašinį „Kaip gyvena dvaro kumečiai“. Nors dvaro pavadinimas neminimas, bet iš visko galima spėti, kad rašinys apie Renavo dvarą: apsilankymo per misijas įspūdžiai ir surinktos žinios:
„Žemaičių krašto dvaras. 300 ha žemės. Rūmai tušti. Ponia grafienė gyvena Lenkijoj. Čia tik jos įgaliotinis. Buvęs didingas parkas jau apleistas. Aplink dvarą – kumetynai. Gyvena 14 kumečių šeimų, dirba nuo saulės užtekėjimo iki laidos“.
Neįvardintoji grafienė, retkarčiais aplankanti savo dvarą – grafo Felikso Melžinskio našlė Stanislava. Toliau aprašomas kumečių išnaudojimas, pasibaisėtinos jų buities sąlygos:
„Dvaro centre dideli, balti mūrai, o toliau – supuvę kumetynai. Dar netikėdamas prieini prie sienos ir su lazda duri. Taip, lazda kiaurai lenda. Langai užkišti skarmalais. (...) Grindų nėra. Vienai šeimai skirtas dažniausiai vienas kambarys su virtuve, retai – du. Kambariuose pora lovų, palovėse – bulvės, nes ne visi turi sandėlius (...). Kai kurioms šeimoms į gyvenamus kambarius bėga iš tvarto srutos. Tvartas čia pat, po tuo pačiu stogu“.
Kumečiai, tiek vyrai, tiek moterys, dirbo nuo tamsos iki tamsos, pailsėdami tik sekmadieniais. Vyrams mokėdavo 120, moterims 100 litų per metus. Dar gaudavo šiek tiek grūdų, ganyklą vienai karvei, žemės daržui, bulvėms ir linams.
Patys būdami samdiniais, kai kurie samdydavo taip vadinamas „mergas“, matyt, kitaip su mažais vaikais nebūtų galėję atlikti prievolių dvarui:
„Mergos labai nenoriai eina pas kumečius, nes žino, kokie čia pyragai: maistas blogas, vienam kambary susikimšę miega, šalta, tvanku, nešvaru“.
Klebonas bandąs varguolius užtarti, bet bedieviui grafienės įgaliotiniui kumečių gerovė nerūpinti. Užtat keliems komunistų agentams esanti puiki dirva liežuviais „darbuotis“.
Nors Lietuva per du nepriklausomo gyvenimo dešimtmečius buvo pasiekusi didelės ūkinės ir kultūrinės pažangos, tačiau jos vaisių kliuvo ne visiems. Todėl netenka stebėtis, kad Lietuvoje 1940 metų vasarą atsirado žmonių, sveikinusių rusiškais tankais atridentą „Stalino saulę“.
Mano tėvelis, kaip ir daugelis kitų, jos nesveikino, todėl gavo pažinti Vorkutos lagerius ir Sibiro tremtį.
Nuotr. iš asmeninio archyvo.
Nuotraukoje: „Renavas, 1937 metų birželio 5 d. Iš kairės: Renavo klebonas kun. Juozas Dakinevičius-Daknys, neatpažinta moteris, Aleksandras Sakas (kitoje nuotraukos pusėje jo parašyta: Prisiminimui žalios, puikios ir ramios Renavos“).“
Budas.lt redakcija už publikacijos turinį neatsako.
